2007 metais Washington Post straipsnių autoriaus Džino Veingarteno iniciatyva Vašingtono metro stotyje buvo atliktas socialinis eksperimentas.
Šaltą sausio mėnesio rytą Vašingtono metro stotyje atsisėdo vyrukas ir pradėjo groti smuiku. Jis maždaug keturiasdešimt penkias minutes grojo šešis Bacho kūrinius. Tai vyko piko metu, kai pro stotį pereina tūkstančiai žmonių, dauguma jų pakeliui į darbą.
Po trijų minučių vienas pagyvenęs vyriškis pastebėjo, kad groja muzika. Jis sulėtino žingsnį, kelioms sekundėms stabtelėjo ir nuskubėjo tolyn. Po minutės viena moteris praeidama pro šalį į smuiko dėklą įmetė vieną dolerį. Paskui vienas vyras atsirėmė į sieną, pasiklausė, bet netrukus pažiūrėjo į laikrodį ir nuėjo. Vienas žmogus atkreipė dėmesį - tai buvo trejų metų berniukas. Bet jo mama nusitempė jį, nors vaikas eidamas vis gręžiojosi atgal į muzikantą. Panašiai pasielgė dar keli vaikai. Visi tėvai be išimties privertė juos eiti toliau.
Visas keturiasdešimt penkias minutes, kol muzikantas grojo, trumpam pasiklausyti muzikos stabtelėjo tik šeši žmonės. Maždaug dvidešimt praeidami pro šalį įmetė jam pinigų. Muzikantas surinko 32 JAV dolerius. Niekas nepastebėjo, kada jis liovėsi groti. Niekas nepradėjo plooti, jis nesulaukė jokio pripažinimo.
Tai buvo vienas geriausių pasaulio smuikininkų Džošua Belas. Jis su 3,5 milijono JAV dolerių vertės smuiku atliko nepaprastai sudėtingus Bacho kūrinius. Prieš dvi dienas iki pasirodymo metro stotyje į Džošua Belo koncertą Bostone bilietai maždaug po 100 JAV dolerių buvo išparduoti.
Ištrauka iš Mary Paterson knygos "Vienuoliai ir aš"
